Žvelgiu pro dulkėtą kambario langą.
Spaudžia krūtinę, trūksta oro.
Norisi atidaryti jį,
Bet širdis draudžia, nes už mano lango džiūgauja laisvė, o už taviškio - skausmas ir kančia.
Nenoriu kvėpuoti šia neteisybe.
Nenoriu išgirsti kvatojančių kiemo vaikų balsus, kai žinau, kad viskas ,ką tu girdėsi, bus šūviai ir išsigandusių žmonių klyksmai.
Man tik norisi užlipti į aukščiausią kalną, esantį šalimais, ir šaukti.
Bet kaip aš galiu šaukti, kai mano balsas nuaidės, o taviškis atsimuš į žiaurastį ir pavirs kulka, kuri perskros tavo širdį?
Deja, aš net pabėgti nuo to negaliu.
Nes kaip aš bėgsiu, kai mano kelias bus ilgas ir malonus, o tavo kruvinas ir jo pabaigoje po kojomis lavonų kūnai suformuos kalną ir užtvers tau kelią.
Tai būtų aukščiausias kalnas, kokį kada esi matęs.
Toks aukštas, ant kurio nebesinorėtų lipti ir šaukti, tik atsiklaupt šalia jo ir staugt.
Bet aš užkopsiu į tą kalną už tave ir rėksiu visa gerkle.
Rėksiu tol, kol mano balsą apleis baimė.
Tol, kol mano balsas suteiks tau jėgų ir vilties.
Tol, kol šarvuoti tankai taps automobiliais, sielvartu padabinti klyksmai - džiaugsmo ašaromis, o griuvėsiai - namais, tokiais, kokiuose gyvenai kadaise.
Rėksiu tol, kol tu sužinosi, kas yra laisvė.