Įdomiausia apklausti klasiokus buvo nuo pat ryto, kai dar mintyse, kaip filmoskopo projekcijos, keitėsi praėjusios nakties nuotykių vaizdai. Savijautą puolė nuovargio ir nekantrumo uodai, o po oda lakstė skruzdėlytės nešiojančios kruopeles nervų. Bet mes, nusipurtę įkyrias skruzdėlytes ir nuvaikę kraugeriškuosius uodus, įsėdome į švytinčius autobusiukus.

Niūronys jau įpratę priimti mus šiltai, todėl nei vienas nesijautėme lyg būtume atsidūrę ne ten, kur mums lemta būti. Tarsi vėl būtume septynerių, sekėme savo pareigingąsias mokytojas į paskutinę pamoką. Kiekviena klasė pasimokė skirtingai, bet mokytojos mūsų nepagailėjo, keliems į akis vis kažkokios šiukšlelės įkrisdavo… Susirinkę prie Biliūnų šulinio supratome, kodėl Petrui Sabaliūnui toks svarbus buvo pasiūlytas vanduo. Atgavome kažkur pranykusias jėgas ir jau buvome pasiruošę kopti į Laimės žiburio viršūnę.

Atskubėjo dar viena dienos dalis, kuri kėlė jaudulį. Šoksime prieš bendraamžius, prieš savo įpėdinius, ir prieš savo kelrodžius mokytojus. Drebėjo rankos, stukseno širdys, tačiau „pamaldavom” meilės, „pakepėm” blynus ir raudonais žandukais ir palengvėjusiomis mintimis, pagerbti vienuoliktų užlipome į trečią aukštą.

Renginys aktų salėje įstrigdino gniužulą gerklėje. Vieniems spindėjo akutės, kitiems tekėjo ašarytės. Sulaukus pabaigos visi sustingo. Nesupratome, kad jau viskas. Baigta. Finišo tiesioji. Sėdėjome ir dairėmės vieni į kitus.

Ar jau viskas?

Kylam?

Einam namo?