Iš visų Žemės pusių,
Iš toliausių jos vietų
Eikit, broliai, prie mūsų –
Sudainuosime Lietuvą!

Tarsi atsiliepdami į šį poeto Rimvydo Stankevičiaus kvietimą jau 5 metai iš eilės Kovo 11-osios išvakarėse gimnazistai renkasi
 
 

dainuoti. Dainuoti Lietuvai, gimnazijai, draugams ir sau. Šios tradicijos iniciatorė, dainininkų įkvėpėja muzikos mokytoja Eglė renginį pradėjo šiais žodžiais: ,,Kaip gera ir  oru tarti žodį „švęsti“, nes šis veiksmažodis neramaus pasaulio kontekste, nenuspėjamos kaimynystės akivaizdoje tampa esminiu kirčiu, kai kalbama apie laisvę. Mes LAISVĘ iškovojome, mes ją turime, mes privalome ją labai branginti ir, neduok Dieve, reikalui esant, ginti. Ginti taip šventai, kaip tai daro šiandien Ukrainos tauta. Taip, kaip kovojo mūsų protėviai kadais. Kokį nuostabų gyvenimą turim galėdami švęsti, o ne gintis.“ Sveikinimo žodį tarė mokyklos direktorė Regina Drūsienė.  Ir scenoje viena po kitos, nepakartojamų muzikantų  Vytauto ir Kristupo melodijų virtuoziškai apjungtos suskambo lietuviškos dainos. Rodos, daug sykių girdėtos, bet kiekvieną kartą virpesiukais klausančiųjų širdis paglostančios. Labai skirtingos (kaip ir jų atlikėjai) savo skambesiu ir nuotaikomis, bet visus apglėbiančios ir bendrystę dovanojančios. Salėje - daug jaunatviškos energijos, jaudulio, šypsenų, plojimų ir džiaugsmo. Kaip Vaižganto kadaise aprašyti „deimančiukai“ į dainas įsipynė gimnazisčių Andželikos, Valerijos, Ievos, Ugnės, Faustos ir Faustinos mintys apie viltimi ir džiaugsmu spindinčią laisvę: „Laisvė prasideda išsilaisvinimu iš savo aistrų, egocentrizmo, atsisakymu parodomojo gyvenimo būdo. Kaip norisi daugiau laisvės...“, „Laisvė – matyti meilę žmonių akyse.“  Gimnazisčių mintis džiaugsmingai, rimtai, iškilmingai ar su jauduliu perskaitė jų mokytojai – dvi Aušros, Andrius, Gintaras, Tadas ir Jūratė.   Jauki, giedrą nuotaiką dovanojusi šventė pralėkė tarsi paskutinė atostogų diena. Dėkodama  visiems, mokytoja Eglė priminė, kad ,,svarbiausią vėliavą kiekvienas turime išsikelti savo širdyje“.   Tegul jos plazda vienu - meilės ir savitarpio supratimo - ritmu. Ir ,,Vardan tos...“