
Raudoni delnų atspaudai ant veidrodžio siunčia žinią, jog yra dalykų, kurie kelia nerimą, baimę ar net grėsmę. Nematoma riba atskiria veikėją nuo realaus pasaulio, o rankos iš išorės tarsi bando įveikti šią slegiančią nematomą sieną. Mažos kompozicijos detalės, sutilpusios ant nedidelių drobės gabalėlių, mažų pagaliukų, tuščiavidurio kvadratėlio, kalba apie veikėjo emocinę būseną – jo pasaulyje daug nežinomybės, abejonės, sumišusių jausmų. Net potėpiai padeda kurti šio paveikslo atmosferą.
Koks įvykis galėtų šią veikėjo būseną perkeisti? Gal praskaidrėjęs pavasario dangus gali pakeisti šią būseną? Gal kažkieno rankos gali įveikti skiriančią sieną? Tai - akimirkos paveikslas, tiksliai fiksuojantis neapibrėžtumo būseną.
Smagu, jog apie savo emocines patirtis galima kalbėti meno forma, padėti ir kitiems suprasti savo jausmus. Dėkojame Orintai už drąsų ir subtilų žvilgsnį į save ir gebėjimą tai perteikti meno kalba. Šiuo darbu dar galite pasigrožėti keletą dienų, o netrukus jus kvies naujas kūrybinis susitikimas.
Orinta mums padovanojo ir savo kūrybos eilėraštį.
Prašau.
Imk ir parašyk man dainą,
Juk nuolatos sakai, jog viskas laikina.
Ar tik sakai, ar gąsdini mane,
Nesuprantu.
Galbūt, dar nepažįstu sielos gilumų.
Prašau.
Nepasiklysk.
Nors šis šešėlis jau gaubia mano sienas.
Visi vaizdai ir atspindžiai,
Jų niekad nepamiršk.
Nes vis dėlto čia smagios buvo dienos.
Prašau.
Paimk mane už rankos,
Vesk į tolį,
Nes atsigręžt kely jau nebenoriu.
O ką tas veidrodis man pasakys,
Sužinosiu tik išėjusi pro šias duris.