Jau kuris laikas „1 kūrinio galerijoje“ žiūrovų žvilgsnius traukia Martyno Bačiulio (IIIc) kūrybos darbas. Kasdien galite matyti mūsų gimnazijos mokinius, tyrinėjančius šį fotografinį koliažą, skaitančius Martyno teksto eilutes. Šis darbas alsuoja ramybe bei savo daugiaprasmiškumu traukia žiūrovus prisiartinti prie jo ne kartą.Tai menas, skatinantis žiūrovą tyrinėti, gilintis į kūrėjo fotografinio dienoraščio skiautes, nugulusias ant kosmosą primenančios drobės paviršiaus. Tai – fotografinė dėlionė, kurią žiūrovas turi susidėlioti į vientisą vaizdinį.
Martyno žvilgsnis krypsta į žmogaus išgyvenimų, individualių patirčių pasireiškimus: naktinio miesto žiburių atspindžiai kuria paralelinę tikrovę; emocijų išlydis, pirštais pasinėrus į plaukus; ramybe alsuojantys, rūke paskendę miško toliai; cigaretės dūmai, perkeičiantys realybę; formų, linijų, apšvietimo įvairovė iškraipanti realistišką objekto vaizdą; nesufokusuotas kadras, perkeliantis mus į sapną; violetinės, mėlynos, geltonos šviesos nuspalvinta visuma – kas tai?; ištirpę būtyje žmonės. Ir visa tai – apie mus supantį pasaulį. Kokias dar subtilias akimirkas, būsenas, vaizdinius gali fiksuoti jautri kūrėjo akis?
Akivaizdu, jog Martynas regi kasdienybę giliai. Net jo asmeninė fotografija, pristatanti jį patį, taip pat daugiasluoksnė, susidedanti iš keleto persidengiančių „martynų“. Toks kūrybinis rezultatas leidžia žiūrovui ne tik patirti, išgyventi, susidėlioti save, bet ir atveria naujas šio pasaulio matymo galimybes.
Apie save: „Esu pakankamai kūrybiškas žmogus, kai toks noriu būti.
Mėgstu žiūrėti kiną ir bandyti įsijausti į pagrindinio veikėjo asmenybę, suprasti, kaip ir ką protagonistas mąsto, suprasti jausmus, kuriuos jis išgyvena. Dažniausiai ir kine, ir gyvenime atkreipiu dėmesį į smulkmenas - man yra įdomu stebėti, kaip keičiasi žmogaus būsena, jo kasdieniai veiksmai. Kai tai perprantu, padėti artimiems žmonėms tampa natūralu, visai kaip kvėpuoti. Žinoma, bandydamas suprasti, kaip jie jaučiasi, kartais nudegu pats, bet, manau, tai menka kaina.
Man patinka mąstyti apie tai, jog kiekvienas žmogus šioje planetoje turi savo individualų gyvenimą. Kiekvienas turi savo svajonių, dramatiškų išgyvenimų. Mes visi jaučiame skirtingai, matome pasaulį skirtingomis spalvomis ir jį išgyvenam savaip. Ši mintis man yra be galo graži. Malonu pamąstyti, jog kažkoks praeivis, kurį greičiausiai mačiau pirmą ir paskutinį kartą, galbūt po dešimties metų bus garsiausias pasaulio aktorius, o gal jis bus žymus Paryžiaus menininkas? Aš žinau, kad į šį klausimą atsakymo nerasiu, tačiau ši mintis užvaldo mano galvą šviesesnėmis idėjomis ir širdyje pajuntu džiaugsmą.
Norėjau pavadinti šį darbą "Darbas be prasmės'', nes tai turėjo būti visiškas chaosas, kuriame nieko negalėtum įžiūrėti. Tačiau vėliau supratau, jog šis kūrinys, kaip ir daugelis šioje planetoje esančių dalykų, turi prasmę, kurią visi suprasime skirtingai“.
Renata Miškinienė