Smagiai nusiteikę, ankstų ir rudeniškai spalvingą rytą leidomės vingiuotu Biržynės keliu į nežinomybę. Žodis „Whatansu“ kiekvieno galvoje kirbėjo kaip klausimas: „Kas tai?“. Autobusas lėtai riedėdamas skynėsi kelią pro šimtametes pušis Asvejos ežero link. Prie „Auksinės girios“ vartų mus pasitiko stovyklos vadovai Artiomas, Tarun, Tomas, Mantas ir besišypsanti Gintarė. Spalio 18 – 20 dienų mokyklinė rutina 33-ims I-IV klasių mokiniams kardinaliai pasikeitė. Projektas „Vienas lauke - ne karys“ prasidėjo.

Daugeliui dalyvių ši stovykla buvo visiškai nauja patirtis: neįprasta bendra erdvė, kurioje vyko veiklos; trys dienos be mobiliųjų telefonų; vegetarinis maistas su neįprastais prieskoniais; sėdėjimas ant žemės valgant ir aptariant; tyla prieš valgį ir veiklas; dėkojimas už tai, kas tavo širdy susikaupė kaip dėkingumo ženklas; bei po kiekvienos veiklos – refleksija, nuomonės išsakymas.

Pirmąją stovyklos dieną, po pietų leidomės į žygį. Kelionė vorele rudeniškos gamtos grožio apsuptyje sekėsi išties puikiai. Su sąlyga tylėti gan atsakingai susitaikėme, tačiau, kai užduotis pasunkėjo ir atsakomybę teko prisiimti už kitą, vedamą užrištomis akimis žmogų, ne kartą teko grįžti atgal tai 300, tai - 100 žingsnių. Refleksijos metu girdėjome dalyvių mintis: „Buvo lengviau pasitikėti kitu, negu būti atsakingam už kitą“, „Kaistantys delnai, vedant kitą žmogų stačia ežero pakrante su nuvirtusiais medžiais ir kliūtimis, išdavė, kiek pastangų ir susikaupimo pareikalavo šį užduotis“, „Buvo puikus jausmas, kai drauge ėjome tarsi viena koja“, „Tik garsūs atodūsiai arba juoko pliūpsnis išduodavo susikaupusias emocijas“ ir kt.

Vakare buvome pavaišinti šiltu pienu su sausainiukais, pajutome dienos nuovargį, išgyvenome patirtas emocijas, artumą ir bičiulystę.

Antroji stovyklos diena prasidėjo saulėtu rytu ir smagia mankšta. Pamasažavę vieni kitiems ausis, šlaunis, pečius pradėjome „žaisti“- susikibome į rankų raizgalynę. Užduotis buvo išsinarplioti nepaleidus rankų į tvarkingą ratą. Kiek emocijų patirta, kiek rasta sprendimo būdų, kol galėjome sušukti: „Jėėėė“. Po pergalingo šūksnio vėl naujas iššūkis – ant žemės patiestas užklotas turėjo būti apverstas ant jo stovint 16-os žmonių grupei. Ši užduotis dar labiau išryškino komandinio darbo, susitarimo, lyderystės svarbą. Susėdę refleksijai sunkiai tvardėme emocijas, norėjosi išsisakyti, kildavo spontaniškas noras dar nepažinto žmogaus paklausti: „Kaip jautiesi?“, „Kaip tu?“. Tyla padėjo nusiraminti, susitvardyti, suprasti, ką čia patyrėme, ir išgirsti kalbantįjį. Daugelis dalyvių buvo nusiteikę iššūkiams, po kiekvieno simuliacinio žaidimo lydėjo klausimas: „Ar aš šį kartą pasidaviau/nepasidaviau? Kodėl?“ Ne visas užduotis pavyko atlikti, prieidavome aklavietę, tačiau, padedant vadovams, supratome, jog kiekvieno iniciatyva yra svarbi. Pasiduoti yra lengviausia, o atkakliai ieškoti išeities reikia visų dalyvių pastangų. Išmokome užduoti klausimus, kalbėtis atvirai, gilai ir nuoširdžiai. Žaidimo „Komplimentų ratas“ metu žiūrėjome kiekvienam į akis ir turėjome pagirti vienas kitą bei pasakyti kažką gražaus apie save.

Vadovų pasiūlytas klausimų katiliukas po truputį pildėsi, mums kildavo vis svarbesnių ir atviresnių klausimų.

Antroji dienos dalis buvo skirta teatrinėms improvizacijoms. Gavome individualias ir komandines kūrybines užduotis. Kūrėme istorijas, kurios gimdavo iš daiktų, stop kadro, vaikystės prisiminimo arba padiktuotų užduoties sąlygų. Ir galiausiai grupelėse turėjome sukurti mini spektakliuką pagal išsirinktą žanrą. Šis kūrybinis laikas sutelkė, pagilino ryšį, suartino, padėjo atsiskleisti ir, svarbiausia, nustoti bijoti. Žiūrėdami pasirodymus, palaikėme vieni kitus, jaudinomės, įveikinėjom ribas, kvatojome ir tapome viena didžiule artima šeima. Dienos kulminacija tapo vadovų Gintarės ir Tarun akustinis gitarų koncertas, kuriame dainavome kartu ir visi. „Atsikeliam ryte ir padėkojam už viską, ką turim…“ – dainos eilutė aidi mūsų galvose.

Trečioji diena prasidėjo pokalbiu su Whatansu stovyklos įkūrėju Mindaugu Vidugiriu. Šis vadovas dalyvius provokavo formuluoti aktualius klausimus, būti drąsiems ir ieškoti asmeninio atsakymo. Kalbėdamas apie savo asmenines patirtis, palietė tokias temas kaip patyčios, priklausomybės, santykis su tėvais ir draugais, profesinis pasirinkimas, savanorystės svarba, autoritetai. Mindaugo užduotis kiekvienam grįžusiam iš šios stovyklos – savo asmeninis gyvenimo planas, siekiantis netolimą ateitį ir prognozuojantis save būnant 40-ies. Žaidimas, kurį patyrėme, suteikė tam pagrindą. „Jei nesi iš 0,1% tiksliai žinančių, kokios profesijos sieki, rinkis savanorystės kelią, ieškok savęs skirtingose veiklose,“ – skatino Mindaugas.

Šis pokalbis organiškai susisiejo su mokinių klausimais, tūnančiais katiliuke.

„Mokykis iš savo klaidų, nustok kažkam kažką įrodinėti, dažniau klausk savęs: o ko tu nori?“;

„Nėra tinkamo laiko kažkam, viskam yra savas laikas ir kelias.“;

„ Fokusas turi būti nukreiptas į save, nesidairyk į kitus, užduok klausimus sau ir ieškok atsakymų.“;

„Koks tikslas gyventi, jei vis tiek mirsi? Perfrazuok – kam pergyventi, jei vis tiek mirsi?“;

„Aš pats nusprendžiu, kokia mano vertė, o ne sėkmės ar nesėkmės.“;

„Jei tu negali paprašyti pagalbos, tavimi negalima pasitikėti.“;

„Neįmanoma įžeisti žmogaus, jei jis atsisako būti įžeistas.“;

„Disciplina = laisvė.“;

„Kai žmogus suvokia save kaip dalelę visumos, tampa laimingas.“;

„Baik žiūrėti kitų gyvenimus, eik padėti kitiems.“

Paskutinės refleksijos metu kiekvienas nufotografavome mintimis vieną įsimintiniausią akimirką ir, siųsdami ratu didžiulį oranžinį moliūgą, pasidalinome ja su kitais. Iš visų dalyvių užfiksuotų kadrų susidarė unikalus savęs pažinimo ir įgytų patirčių paveikslas. Atsisveikinome su stovykla tylėdami ir mąstydami.

Projekto „Vienas lauke – ne karys“ tikslas – patirtiniu ugdymu mokiniams suteikti galimybę sveikatingumą patirti per žaidimą, nuotykį, istoriją ar iššūkį. Projektas finansuojamas Europos Sąjungos socialinio fondo lėšomis. #Whatansu