Tarptautinė mokytojo diena Anykščių Jono Biliūno pedagogų kolektyvui prabėgo prasmingai ir turiningai.
Iš ryto didžiulis būrys mokytojų patraukėme spalvingų lapų nuklotomis gatvėmis.
Kai visa Lietuva mini Holokausto 80-čio metines, mes, biliūniečiai, nutarėme su istorijos mokytojo G Ražansko pagalba detaliau susipažinti su mieste pasirodžiusiomis mėlynomis ir geltonomis lentelėmis, kurios, pasirodo, žymi Anykščių žydų bendruomenės gyvenimą ir lemtį.
Sužinojome, kad tai Gyvybės ir Mirties kelias, paženklintas septyniomis mėlynomis stotelėmis, primenančiomis žydų gyvenimo bei veiklos vietas, tiek pat geltonų sustojimų, žyminčių žydų bendruomenės (žydų mieste gyveno apie pustrečio tūkstančio) sunaikinimą.
Pirmiausia sustojome Antano Baranausko aikštėje, kažkada vadinamoje Turgaus aikšte, kur vyko judrus gyvenimas. Aplink šią aikštę stovėjo nedidukai nameliai (dabartinės gyvų gėlių instaliacijos) –jie buvo sumanių, darbščių ir verslių žydų buveinės ir krautuvėlės. Pasak mūsų gido, nė vieno žydo nebuvo tinginiaujančio, jiems savigarba neleido, kaip kai kuriems lietuviams, maldauti gatvėse išmaldos. Siuvėjai, kurpiai, staliai – visi plušėjo nuo ryto iki vakaro. Net vandenį gyventojams nešiojo, o jų parduotuvės buvo mėgstamos, nes žmonėms prekių duodavo ir „bargan“, to nebuvo galima gauti pas lietuvius. Jaunieji žydai lankė mokyklas, gabieji net mokėsi lietuvių gimnazijoje.
Sustoję prie kitos stotelės – banko, įsikūrusio Šaltenių-Petronių name, sužinojome, kad čia buvo galima išsikeisti litą į visas pasaulio valiutas. Ir ne tik čia, pasirodo, šio namo rūsyje buvo Karazijos vyno pradžių pradžia. Netoliese stovėdavo ir vienintelis autobusas, kuriuo anykštėnas galėdavo nuvažiuoti į Kauną už 8 litus, nereikėdavo vežimais kratytis. Atsiradus šiai retai transporto priemonei, o vėliau ir turtingųjų automobiliams, išdygo ir vienintelė benzino kolonėlė. Taigi, verslūs žydai neatsiliko nuo naujovių.
Nedidelis tas mūsų senamiestis, Sinagogos gatve pasukome kitų stotelių link. Šioje akmenimis grįstoje, daug visko mačiusioje gatvelėje išlikę nedideli mediniai namukai, žydų maldos namai Sinagoga, kuri sovietmečiu buvo paversta kepykla. Nugriautas vienas aukštas, kuriame melsdavosi moterys. Prieš 30 metų bandyta atstatyti, atgaivinti, deja, besikeičiantys savininkai dar to nepadaro iki šių dienų.
Šioje istorinėje vietoje kolega Gintaras, ne vieną valandą pats praleidęs studijuodamas istorinius šaltinius, archyvinius dokumentas, liudininkų prisiminimus, bendravęs su išgyvenusiais, pasakojo labai jautrias istorijas: kaip prievartaujamos, o vėliau nužudomos gražuolės žydaitės, kaip buvo žudomi vyrai ir moterys, uždaromi getuose, o naktį išvedami sušaudyti į Zuikių kalnus, esančius netoli mūsų gimnazijos, apie žiaurų žydšaudį, pravarde Hanibalas. Kolega pabrėžė, jog ne visi lietuviai buvo tokie žiaurūs ir parsidavę. Žydus šaudė apie 40 anykštėnų, save vadinusių Lietuvos partizanais, nors būryje buvo apie 240. Turtingiesiems žudikams pavyko nuo bausmių pabėgti į užsienį. Nors daugelio pavardės yra žinomos, tačiau neviešinamos, nes nesinori sukiršinti dabar gyvenančių jų giminaičių. Daug paslapčių nusinešė išgyvenę tą žiaurų laikotarpį, kaip ir mūsų šviesios atminties mokytoja Ona Dundulienė.
Stabtelėjome prie paminklo iš Anykščių kilusiam pasaulinio garso dailininkui Rudolfui Baranikui, kuris po daugelio metų buvo grįžęs aplankyti gimtinės ir susitiko su mūsų Gintaru, rašė laiškus, kurie dabar yra saugomi gimnazijos muziejuje.
Ir galiausiai stabtelėjome prie iki šiol išlikusio Šepšelio Rapoporto parduotuvės pastato sienos, ant kurios neseniai nutapyta neofreska, vaizduojanti dviejų seserų – JAV poetės Miriam Gross-Libenson ir jos sesers Sulamitos – dramą: vienai pasisekė išvykti ir šiandien gyva, sėkmingai kuria, o likusi gimtinėje – niekingųjų pakalikų pasiųsta į mirtį. Tokių skaudžių likimų daug, ir tik mažuma ištrūkusių nuo žiaurios lemties, pasiekusių užjūrį.
Pasakojimo metu Gintaras Ražanskas rėmėsi biliūniečio rašytojo Rimanto Vanago išleistomis knygomis apie žydų gyvenimą Anykščiuose ir svetur:“ Nenusigręžk nuo savęs“, „Žali žydų plaukai“ ir naujai pasirodžiusia dokumentine poema „ Anykščių dantiraštis“, kurios tekstą į anglų kalbą išvertė irgi biliūnietis – mūsų kolega Andrius Vitkūnas.
Išgirdome ir žiaurių pasakojimų, ir linksmų istorijų. Kiekvienas savo širdyje parsinešėme unikalios mūsų miesto istorijos dalelę. Kokia ji bebūtų – miela ar skaudi, bet mus, pedagogus, skatina ugdyti darną, supratimą ir gėrį.
Laima Juzėnienė
