Kalbėti apie jaunimui aktualius dalykus padeda jų kuriamas menas.

Rudenėjant, rugsėjo 11 d., startavo 21 -asis „1 kūrinio galerijos“ sezonas.

Kamilės Čelkauskaitės, IIIa klasės mokinės, tapybos darbo pristatymas buvo ilgai lauktas įvykis. Visi, kas pažįsta Kamilę, žino ją nuo vaikystės lydintį pomėgį piešti, tapyti, kurti. Po pokalbio su Kamile, nuėmus nuo paveikslo uždangą, pasigirdo susirinkusiųjų šūksniai: ,,Oho!‘‘, ,,Nuostabu!‘‘, ,,Nerealu!‘‘ ... 

Nuotrupos iš pokalbio su Kamile per atidarymą:

R. M. Iš ko tau kyla noras kurti? Kur semiesi inspiracijų?

K. Č. Piešiu tai, ką myliu. Mažytė piešiau mėgstamus veikėjus iš vaikiškų serialų, vėliau nusprendžiau įamžinti svarbius prisiminimus, savo aplinką, draugus, šeimą ir galų gale save. Dabar imu kurt labiau stilizuotai, bet inspiracijos lieka panašios. Noriu, jog ateity, žiūrėdama savo meną, prisiminčiau, kokį nuostabų gyvenimą gyvenau ir kiek daug mažų stebuklų galima pastebėti kasdienybėje, jei tik jų ieškai.

R. M. Kiek tavo paveiksluose svarbios spalvos/ detalės?

K. Č. Ypač svarbios, jos padeda man išreikšti emocijas, o detalės – atsipalaiduoti. Atrodo, galiu paskęsti jose ir pamiršti bet kokius rūpesčius, visas nerimas išnyksta.

R. M. Ką manai apie talentą?

K. Č. Netikiu talentu, manau, žmogaus „talentas“ yra jo įdėto darbo, laiko, atkaklumo, aistros atspindys ir net esu labiau linkusi galvoti, jog kažko nemoku, nes nebandžiau išmokti, o ne todėl, kad man „nelemta“.

Tekstas: R. Miškinienės, K. Čelkauskaitės

Foto: R. Alešiūnaitės, M. Ražinsko.