Anykštėnų tremtinių ir biliūniečių gimnazistų draugystė tvirta ir laiko patikrinta. Ketvirtadienį į ežerų kraštą – Zarasus tremtinius išlydėjo aštuoni šaunūs pirmokai ir jų mokytoja Jūratė Musteikienė. Pirmoji kelionės stotelė – istorinis Salako miestelis, Gražutės regioninio parko centras. Keliautojus pasitikęs gidas Leonas su meile ir užsidegimu papasakojo apie nuostabaus sėlių krašto gamtą ir istoriją. Netikėtu atradimu tapo Salako Jūrų muziejus. Daugiau nei 7000 eksponatų sukaupusį, netikėtas paslaptis saugantį muziejų įkūrė mokytoja, kolekcionierė Vida Žilinskienė.

Didingumu nustebino Salako Mergelės Sopulingosios bažnyčia – šimtmečio paslaptis saugantis akmeninis milžinas. Nors šventovė pastatyta ne itin senai – XX a. pradžioje, bet legendomis, liudijančiomis karštą salakiečių tikėjimą, apipinta. Pasakojama, kad akmenys vietinių ūkininkų ir keliautojų gabenami su tikėjimu ir malda, kartais patys rasdavo vietą statybose...

Aplankėme vietą, kur iš Dūkšto ežero išteka ilgiausia lietuviška upė-anykštėnų mylima Šventoji. Keista, kad jos pradžia-mažytis upeliukas, lengvai kojomis apžergiamas.

Iš Salako keliavome į Zarasus. Aplankėme unikalų apžvalgos ratą, nuo kurio atsiveria panoramiškas ir kerintis vaizdas į Zaraso ežerą. Ežero pakrantės puiki vieta atsipalaiduoti, pasidžiaugti vandens paukščių gausybe. Unikalių eksponatų gausybe nustebino Zarasų muziejus.

Netoli miesto keliautojus vilioja Šlyninkos vandens malūnas- jau tris šimtmečius menantis technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga. Čia keliautojai galėjo skaniai ir sočiai prisikirsti tautinio paveldo patiekalų. Ypač visus sužavėjo smetoniški, ant žarijų kepti, „razavų“ miltų blynai su spirgučiais, namine grietine ar uogiene. Valgyti kartu ir dalintis visada skaniau. Būtina pasakyti, kad kavinukėje keliautojus svetingai pasitiko jau devyniolika metų čia ,,dirbanti“ ,,administratorė“- balta katytė, iš biliuniečių sulaukusi daug dėmesio ir paglostukų.

Grįždami namo užsukome į Dusetas. Labai norėjome aplankyti kleboną, kanauninką Stanislovą Krumpliauską, anykštėnų tremtinių bičiulį. Deja, susitikti nepavyko, nes veiklusis klebonas buvo išvykęs į Paskutinio skambučio šventę Dusetų gimnazijoje. Palikę lauktuves zakrastijonui, apžiūrėjome jaukią Šv. Trejybės bažnytėlę, kuri visada atvira pro Dusetas keliaujantiems. Džiugino, kad virš šventovės durų šalia mūsų trispalvės plevėsuoja ir ukrainiečių vėliava.

Kelionė po Zarasų kraštą neprailgo. Džiugino ne tik gražūs vaizdai, bet ir draugiška, šilta nuotaika. Juk amžiaus ir gyvenimo patirčių skirtumas bičiulystei nesvarbus, kai žvelgiama ta pačia meilės gimtam kraštui ir gyvenimo džiaugsmo kryptimi.

Gimnazistai taria tremtiniams nuoširdų ačiū ir laukia naujų kelionių.