Jau pats abiturientės Gabija Tylaitė kūrybinio darbo atidarymas „1 kūrinio galerijoje“ buvo persmelktas paslaptinga atmosfera. Gabija įsitaisiusi ant kopėčių, prieblandoje, tarsi pakibusi tarp dangaus ir žemės. Raudonomis užuolaidomis aprėmintas kambarys, antrame
plane tamsus koridorius, į perspektyvą tolstančios juodai baltai ornamentuotos, tarsi skylančios grindys.
Juoda raudona ruda balta – spalvų derinys, kuriantis įtampos atmosferą. Daugiaakė, piktdžiugiškai išsišiepusi, įsisupusi į juodą gobtuvą, apšviesta tarsi scenos prožektoriaus būtybė, kelianti žiūrovams šiurpokus jausmus. Būtybės praradusios žmogiškus pavidalus, tapusios būsenų atspindžiais.
Į kokią mistinę erdvę nukelia žiūrovus Gabija?
Ar tai sapnas? Kasdienybės košmaras? Vidinių minčių atspindys?
Suskilusiame veidrodyje žiūrovas (jei tik pažvelgtų) gali matyti savo iš fragmentų susidedantį veidą? Esi šiame kambary? Kokia tavo būsena? Kokia tavo nežinomybė?
Šis Gabijos tapybos darbas, akivaizdu, tai - neseniai pasaulio bendruomenę palikusio JAV kino režisieriaus, dailininko, muzikanto, tarpdisciplininio meno kūrėjo David‘o Lynch‘o kultinio filmo „Tvin Pyksas/ Twin Peaks“ vieno kadro interpretacija. Magiškasis D. Lynchas savo kūryboje legalizuoja sapnus, vizijas, kitas žmogiškosios vaizduotės plotmes, o jos visada domino pasaulio žmones.
Gabijai tyrinėti gėrio ir blogio susidūrimą yra įdomu. Įdomu kiekvienam, kuris nori pažinti savo gelmes. Norisi padėkoti Gabijai, jog savo kūryboje imasi temų, kurios skatina matyti pasaulio/ žmogaus tamsiąsias puses, susidurti su nežinomybe, patirti paslaptį. Juk mes visi tai turime ir svarbu tai priimti.
Gabija:
Kodėl Twin Peaks? Nežinau.
Didžiausias mano kūrybinis šaltinis dažniausiai yra niekas. Mane kurti įkvėpti yra sunku, o šis serialas, padaryti šį darbą, manęs irgi labai taip neįkvėpė. Tai kodėl būtent raudonąjį kambarį piešiau? Nežinau, ir nenoriu meluoti. Jis man tiesiog atrodė gražiai.
Dažnai kai aptarinėju (arba ginu) savo darbus, aš juos pabaigusi prigalvoju visokių interpretacijų, sieju juos tarpusavyje, tačiau šis darbas ypatingas - net pabaigus jį aš neturiu nė žalio supratimo ką mano smegenys norėjo pasakyti brūkšniuodamos per prastai įtemptą drobę. Bet gal ir gerai, kad jis ypatingas, būdamas man visiškai bereikšmis?
Gal kas pamatys kažką tokio, pasakys „va, ten tos figūros, ten tu. Beviltiškumo apimta juoda masė, kuri moka tik gąsdinti ir paikiai šypsotis“. Ir aš praregėsiu?
O gal viskas labai primityvu? Gal man tiesiog patinka raudona? Ypač kai raudonas kraujas puošia mano lūpas kai tik temperatūra pakyla virš 37. Sodri raudona - meilės, aistros, drąsos, pasiaukojimo, pykčio, pavojaus, nuodėmės, o mano atveju ligų spalva. Gal mane ir traukia būtent šie raktažodžiai? Gal jie suteiks atsakymą, ką aš čia pridirbau…
Turbūt pradeda skambėti, kad kurdama šį darbą aš kentėjau nuo pradžios iki galo, bet ne. Rutinos pakeitimas (normaliai tai grįžusi namo krentu miegot) ir vargino mane, bet ir skatino tobulėti. Mano mintyse kilo įvairių idėjų kaip tobulinti darbą. Tikiuosi šio darbo procesą įsisavinti savyje ir kituose darbuose. Gal pasieksiu geresnę savo versiją? Nors turbūt ne. Mano trumpa gyvenimiška patirtis diktuoja kitokią teoriją: žmonės niekada nesikeičia, kol jaučia komfortą savo situacijoje (o man miegoti yra be galo komfortiška)..
Aš labai daug klausinėju, bet atsakymo turbūt nėra. Bet tai manęs netrikdo. Mano kasdienybė yra pastovus permąstymas ir klausimų ir sau, ir kitiems uždavimas mintyse. Kaip ir sakė egzistencialistas Žanas Paulas Sartras, „[e]gzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs“.