Kodėl menas mums reikalingas? Kaip jis sąveikauja su mumis? Patirtys žiūrėti, analizuoti ar išgyventi meno kūrinį įgyjamos nuolatos. Žiūrovas stoja akistaton priešais kūrinį su savo anksčiau įgytu gebėjimu analizuoti/išjausti/patirti meno kūrinį. Kūrinys gimsta žiūrovo galvoje/širdyje, kai kūrėjo pasiūlyta meninė mintis susilieja su žiūrovo patirtimis.
Šiuo metu „1 kūrinio galerijoje“, kurioje gimnazijoje besimokantys jauni žmonės išreiškia savo individualias kūrybines idėjas, pristatomas abiturientės Ūla Mališauskaitė kūrybinis darbas.
Ūlos kūrinio suvokimui itin reikalinga asmeninė žiūrovo patirtis. Meistriškai ištapiusi paveikslo detales, autorė skatina žiūrovą įsižiūrėti, suvokti tokio metaforinio kūrinio sąsajas ir jį interpretuoti. Palikusi žiūrovo savivokai daug erdvės, Ūla, panardina mus į sapnų/vizijų karalystę. Joje juoda nėra juoda, meistriškai, su margaspalvėmis rainelės gijomis, ištapyta akis įgyja platesnes prasmes, o neišsakytos, susikaupusios mintys išsilieja kraupokais vaizdiniais. Ar atverta įsiklausanti ausis kalba apie norą būti išgirstam? Erdvėje išsisklaidančios mintys pranyksta tamsoje, nugramzdindamos į nebūtį tai, kas yra žmogaus gelmėje. Kūrinio metaforiškumas ir daugiaprasmiškumas skatina žiūrovą interpretuoti kūrinį savitai. Šį paveikslą žiūrovas gali tyrinėti ilgą laiką ir jame vis versis naujos prasmės. Tad, kviečiam žiūrovus stabtelėti dar ir dar pasinerti į šią meninę fikciją.
Ūlos kūrinys byloja apie autorės asmenybės brandumą, tvirtą filosofinį pagrindą, gebėjimą analizuoti save ir savo patirtis ir didžiulę meninę meistrystę. Norisi palinkėti autorei geros kloties pabaigus mokyklą ir te kūrybos džiaugsmas tavęs neapleidžia.
Ūla:
„Smilkalai 2023-01-04 02:16 val.
Nuo kamputyje smilkstančių smilkalų užsidegė mano plaukai. Tačiau faktas, kad jie dega, nejaudino manęs taip smarkiai, kaip mintys apie degančius plaukus. Jie užsiliepsnojo taip stipriai, jog atrodė, kad jie niekados nesustos degti. Degins tol, kol nebeliks nieko. Kol galva bus tuščia. Kol galvos visai nebeliks. O aš net nemėginu užgesinti šios liepsnos. Tik mąstau apie tai, koks procentaliai didžiausias šansas, kad nuo mano galvos užsiliepsnos ir kitų galvos, mano namai ir viskas, kas aplinkui. Nežinau. Nors skaičiuoti šiuos neapibrėžtus procentus man sekasi. Juk tik tai ir darau visą gyvenimą. Skaičiuoju tai, kas beprasmiška, pamiršdama, kad mano plaukai iš tiesų dega. O gal jie jau seniai sudegė kartu su visa galva? Liko tik kelios jos užuominos, bet aš nedrįstu sau to pripažinti. Tegul taip ir būna. Plaukai juk ataugs, ar ne? Ir gyvensiu toliau tol, kol jie vėl užsimanys smilkti. Plaukai. Tik tąkart nebeskaičiuosiu nesuskaičiuojamo, o mėginsiu juos užgesinti.“
