Su kiekvienu nauju kūrybiniu darbu eksponuotu “1 kūrinio galerijoje” į mūsų gimnazija atkeliauja atradimo džiaugsmas. Džiaugsmas dėl jauno kuriančio žmogaus, pravėrusio savo sielos duris. Džiaugsmas  suteiktas mums tyrinėjant ir bandant suvokti meninį kūrinį. Džiaugsmas matant, jog žiūrinčių, stebinčių, analizuojančių meną gretos plečiasi.

Aistė Bajoravičiūtė savo idėjai išreikšti pasitelkė tapybos techniką, prieblandos koloritą bei intensyvų potėpį. Ji užfiksavo tą akimirką, kai būni vienas savo saugioje erdvėje, kai gali, nepaisant niekieno akių, rasti išraišką savo išgyvenimams, kai net namų daiktai padeda išlieti emocijas. Susikuria nereali erdvė, kurioje vyksta kažkas paslaptingo … Po tokių potyrių žmogus darosi kitoks.

 Aistė sako:

 

Tarp žmonių mes paprastai nebūname savimi, gal būt dėl to, kad bijome blogai pasirodyti.

Bet, kai liekame vieni, ir dar namuose..., o jei dar groja mylima muzika...

Man buvo labai svarbu pavaizduoti save tokią akimirką,

kai jaučiamės  linksmi, kai kvailiojam be stabdžių, kai pamirštam pasaulį už sienų.

Seniau stengdavausi tapyti realistiškai, net nematydavau vaizdo grožio.

Ir tik neseniai... pradėjau kreipti dėmesį į potėpį, spalvą, temą, mintis.

Pradėjau siekti pavaizduoti siužetą savaip, kaip tikrąją tapybą.

Patinka skaityti tokias knygas, kai veikėjas patiria ir išbando naujus dalykus;

Nepatinka, kai žmonės kalba tuščiai, kai kritikuoja, tai su kuo nėra susipažinę.

Nemėgstu grybų, arbatos iš pakelių ir CocaColl‘os.

 

P.s. O tas katinas, tarp kitko, pakraupo nuo šeimininko elgesio.  Keistuolis...