Artėjant didžiosioms metų šventėms, kalėdinę nuotaiką kuria „1 kūrinio galerijoje“ eksponuojamas abiturientės Viltės Banytės (IVc) kūrybinis darbas.

Vaizdiniai, kuriuos matome akimis ir regime savo „vidine akimi“, pripildo mūsų esybę savito turinio. Jauno žmogaus gyvenime mintys, jausmai, išgyvenimai, patirtys kaupiasi ir kuria būtent tą žmogų.

Viltės paveikslo kairėje pusėje labai intensyvu – ten įsitaisiusi nefiksuojanti žvilgsnio, tarsi mieganti atmerkta akis, ir netoliese – tikrovę akylai stebinti akis. Didžiulės akių blakstienos, tarsi maži jutikliai, fiksuojantys tikrovės būseną, atrodo tuoj palies kiekvieną prisiartinusį.

Aplinka prisipildžiusi švelniai gelsvos šviesos, jokios grėsmės nuojautos.

Paveikslo centre – didžiulė planeta. Ją gaubia mėnulis, kurį apjuosia gėlės žiedas. Ryški, viską matanti planetos akis varva skaudžiomis rausvomis ašaromis. Didžiulė tuščia erdvė dešinėje paveikslo pusėje kalba apie beribę erdvę, kurioje nieko nėra. Ar tai istorija apie mūsų planetą Žemę? Ar tai metafora, jog mūsų Žemė verkia dėl mūsų netvaraus, pragaištingo santykio su ja? Kas gi nutiko, jog liko tik tuščia erdvė?

Gal kiekvienam mūsų verta atmerkti akis, matyti/ regėti pasaulį ir stengtis jame būti darniai?

Ne veltui šio kūrinio autorės vardas Viltė. Šis darbas skatina mus vilčiai, jog atmerksime akis ir tikrovė bus viltingesnė. Šypsenos irgi būtinos. Gražių švenčių.