Nors žiema mus vis dar stingdo, paskutinę sausio dieną „1 kūrinio galerijoje“ aktyvus kūrybinis metas paskutinę sausio dieną. Vilgailė Petrauskaitė iš IIId klasės pristato instaliaciją, kuri skatina stebėti bei dalyvauti meno procese ir tokiu būdu atsikratyti nepageidaujamų minčių, išsilaisvinti ir pakeisti savo būtį.
Instaliacija susideda iš dviejų objektų. Dėžėje, stipriai sumaitotoje, atsilupusioje, suglamžytoje, prirašinėtoje dažnam iš aplinkos girdimų ir ne itin motyvuojančių žodžių bei posakių, lyg teatro scenoje peilių, šakučių, plaktuvo, pieštukų aštrūs smaigaliai nutaikę į vienišą, supančiotą siūlais, susigūžusią kempinę. Tokia metaforų kalba jaunoji kūrėja perteikia žmogaus būseną, kai į ją sminga skaudūs, žeminantys žodžiai, žvilgsniai, replikos ir tarsi nekalti juokeliai. Daugelį užrašytų žodžių jauni žmonės girdi iš aplinkos ir nejučia sugeria it kempinės. Šiuos skaudžius smūgius reikia ištverti ir nepalūžus drąsiai keliauti per gyvenimą. 
Autorė ne veltui virš tokios „scenos“ kabina jaunos, jautriu žvilgsniu žvelgiančios merginos portretą tarsi sakydama, jog kiekvienas iš mūsų esame taurios, jautrios, viltingos sielos ir gyvenime tikimės sutikti žvilgsnį, suprantantį bei skatinantį. Jauna mergina auksiniuose rėmuose bando atsiskleisti pasauliui, tai stipriai kontrastuoja su tuo, ką ji patiria. 
Vilgailė į šį kūrybinį procesą kviečia įsitraukti ir žiūrovus – patiems parašyti iš aplinkos girdimų negatyvių žodžių, kurie skaudina ir kurių norėtume atsikratyti. O šios parodos pabaigoje ši skaudulių dėžė bus užklijuota ir sunaikinta. Tai tarsi saviterapijos forma ir galimybė kiekvienam išsilaisvinti.
Vilgailė apie savo kūrybą:
„Kartais mes jaučiamės išsunkti, išdalinę ir praradę patys save. Stovime sukaltuose rėmuose ir negalime niekur pajudėti - mes trukdome patys sau. Mūsų mintys, baimės ir manymas, ką pasakys kiti, mus sukausto. Vieni stovi tarsi įkalti tam tikrame taške ir laukia, kol KAŽKAS ištrauks juos ir pradės stumti į priekį. Sunkiausias iššūkis yra žengti pirmąjį žingsnį, pamirštant visas baimes. Tai įveikę pradėsime tobulėti, kurti, mokytis, kelti sau tikslus, augti. Pradėsime GYVENTI. 
Žavimės žmonėmis, kurie pasiekė, atrado save, tapo garsūs. Norime būti kaip jie, tačiau sustabdo žodžiai: „aš negaliu“, „aš ne toks“, „man nepavyks“. Nuleidžiame rankas ir nebandome, būname įsitikinę, kad tai ne mums. Tačiau žmonės - asmenybės kadaise irgi buvo niekas, buvo nežinomi, nieko nepasiekę. Visi esame vienodi, tik išnaudojame savo galimybes skirtingai. Reiktų suvokti, kad NIEKAS neužsidirba gero vardo ir netampa gerbiami nieko neveikdami ir laukdami stebuklo. 
Laikas eina, o mes trypčiojame vietoje. Turime N galimybių VISKAM, tačiau ar jas išbandome? Ne. Mus stabdo visi tie dalykai, kurie atsiranda mumyse. Mes galime viską, tik užsidengiame skydu „AŠ NEGALIU“. Pabandome vieną kartą, mums nepavyko. Na ir kas? Kam viskas pavyko iš pirmo karto? NIEKAM. Atsimink save, kai buvai dar vaikas. Kaip išmokai vaikščioti? Kiek kartų griuvai, verkei, užsigavai? Daugybę. Bet ar dabar gali vaikščioti? Taip, ir be problemų! Tad kuo tu skiriesi, kai buvai mažutėlis, nuo to, kas esi dabar? Skiriesi tuo, kad turi daugiau baimių. Nereikia bijoti, reikia pasiryžti daryti ir nebeieškoti priežasčių, kodėl negali. TU GALI VISKĄ.“