Mokiniai ir mokytojai, gausiai susirinkę į aktų salę ir nekantriai laukę svečių, pasitiko juos ovacijomis. Gimnazijos direktorė Regina Drūsienė pasveikinusi, pristačiusi svečius ir suteikusi jiems sveikinimo žodį, pakvietė visus dalyvauti pilietiškumo pamokoje „Lietuvos ateities vizijos“ ir paskelbė jos pradžią.

Specialiai Prezidento vizitui skirtą pamoką rengė gimnazijos Kino klubas, vadovaujamas Renatos Miškinienės. Šio klubo nariai Kotryna ir Tomas tapo pamokos moderatoriais. Jie pakvietė visus – ir Prezidentą, ir jį lydinčius asmenis, ir salėje susirinkusius mokinius bei mokytojus įsigilinti į režisieriaus K. Kaupinio sukurto vaidybinio filmo „Nova Lituania“ epizodą, kuriame profesorius Gruodis (jo personažas sukurtas pagal realiai gyvenusios istorinės asmenybės – geopolitologo Kazimiero Pakšto – prototipą) su bičiuliu diskutuoja apie Lietuvą ir išdėsto jos ateities viziją, kurioje brėžiami kontūrai valstybės, bet tokios, „kurios dar niekados nebuvo“. Jis ragina kurti – atsarginę saugią Lietuvą ir prisiima atsakomybę už jos ateitį.

Šio epizodo peržiūra tapo pamokos, organizuotos kino edukacijos metodu, centrine ašimi. Salės scena visų dalyvių akivaizdoje akimirksniu pavirto kino studija, kurioje darbavosi režisierius, šviesų ir garso operatoriai, pagalbiniai darbuotojai, atsakingi už rekvizitą, technikai.

Tomas ir Kotryna, tapę kuriamo filmo apie naujai gimstančias vizijas, scenografijos idėjos įkūnytojais, į filmuojamąją erdvę pakvietė tuos, kurių mintyse, regėjimuose ryškėjo Lietuvos ateities kontūrai.

Žinoma, pirmasis improvizuotas kino studijos režisieriaus ir operatorių akiratyje atsidūrė Jo ekscelencija Prezidentas. Jis, tarsi pratęsdamas peržiūrėto filmo epizodo veikėjų svarstymus, paprieštaravo profesoriaus Gruodžio (K. Pakšto) vizijai, nors nuoširdžiai prisipažino, kad profesoriaus asmenybė jį be galo žavi. Prezidentas sutiko, kad Gruodis, kaip realybėje K. Pakštas, imponuoja tuometinės Lietuvos situacijos įžvalgomis ir pastangomis rasti išeitį tautai, atsidūrusiai neišvengiamos grėsmės ir netgi žūties akivaizdoje, todėl vizijose matė atsarginę Lietuvą kažkur Afrikoje.

Tačiau šiandien, - sakė Prezidentas, - situacija visiškai kita, todėl atsarginės Lietuvos vizija visiškai netinka. Jo nuomone, būtina Lietuvą kurti čia – esamoje, per amžius protėvių saugotoje ir mums patikėtoje žemėje. Todėl turime ją gražinti, ją puoselėti, ja rūpintis ir perduoti ateities kartoms, kad jos išlaikytų kalbą, plėtotų kultūrą, tęstų tradicijas, augintų ekonomiką ir kurtų ateitį. Taigi, Lietuva Prezidento vizijose – graži, savita ir klestinti valstybė, išsaugojusi ir į būsimąjį laiką nešanti savo istorinį, etninį ir kultūrinį savitumą.

Prezidentą kuriamo filmo scenoje pakeitęs rajono meras Kęstutis Tubis kalbėjo: „Manau, kad ir K. Pakšto vizijose regėtas Madagaskaras, ir šiandien neretai pasirenkamos ateities kryptys, tokios kaip Didžioji Britanija ar Norvegija, tikrai nėra tos vietos, kuriuose turėtų gyventi lietuviai. Neabejoju, kad po 10-20 metų Lietuva bus saugi – turės savo tankų diviziją, jaunuoliai noriai ir uoliai atliks karinę tarnybą, o Anykščių populiacija pagausės keliasdešimčia tūkstančių. Net drįstu tikėti, jog ir Lietuvos Respublikos Prezidentas bus kilęs iš Anykščių krašto.

Į filmo sceną įžengęs abiturientas Povilas savo ateitį siejo su Lietuva ir vizijoje matė savo gimtąjį kraštą tokį, iš kurio niekam nesinori išvykti, kuriame kiekvienas jaučiasi orus ir gerbiamas, o technologijos, inovatyvūs sprendimai tapę visuomenės gerovės ir istorinio bei gamtinio paveldo išsaugojimo garantu.

Kitą Lietuvos ateities vizijų epizodą improvizuojamojo filmo kūrėjai paskyrė istorijos mokytojui Gintarui Ražanskui, kuris pabrėžė, kad pamokos pradžioje matyto kino ištrauka, nukėlusi į nepriklausomos, tarpukario Lietuvos tikrovę, šalies situaciją, be galo aktuali šiandien, nes verčia susimąstyti apie dabartį ir ateitį, apie tai, ar žmogus Lietuvoje gali atsiremti į valdžią ir ar valdžia tebeturi aukštųjų idealų atramą, nes be šių vertybinių ramsčių gali ir vėl kilti poreikis ieškoti atsarginių išeičių.

Scenoje pasibaigus filmavimo darbams, Kotryna ir Tomas visus sugrąžino į esamąjį laiką ir erdvę. Renginio dalyviai filmo vizionierius apibėrė klausimais, ypač daug jų teko Prezidentui, kuris atvirai ir nuoširdžiai bendravo ir stengėsi kuo išsamiau atsakyti į klausimus.

Pamokai baigiantis, gimnazijos direktorė Prezidentui Gitanui Nausėdai įteikė dovaną – keramikos būrelio mokinių pagamintą angelą – žvakidę, kaip globos, šviesos ir atviros ateičiai Lietuvos simbolį, o Prezidentas gimnazijai įteikė istorinę Lietuvos vėliavą, ženklinančią aktyvų istorijos pradą, raginantį kurti ateitį.

Pamoka, vedžiojusi mus vizijų kalnais ir slėniais, baigėsi. Ji buvo ypatinga – įkvepianti, kviečianti mąstyti, klausti, ieškoti, kurti. Ją nešiosimės širdyje, o prisiminti ir vėl išgyventi kiekvieną jos akimirką padės pamokoje sukurtas filmas. Jame – paskutinė kalendorinės žiemos diena, bet tokia šilta ir švytinti į ateitį kylančios Lietuvos vizijomis.