Vasario 26 d. „1 kūrinio galerijoje“ abiturientė Vaiva Musteikytė iš IVd klasės pristatė optinio meno pavyzdį – tapybos darbą, inspiruotą gamtos ir skaitmeninės fotografijos.

Šįkart patirti meno kūrinį siūlyčiau keičiant žiūrovo ir kūrinio tarpusavio atstumą – stebėkite paveikslą iš arti ir po truputį atsitraukite, kiek galite, toliausiai. Žiūrovo judėjimas yra būdas nuo vaizdo detalės atsitolinti ir pamatyti kūrinio visumą. Toks žiūrėjimo būdas leis patirti paveikslo optinę iliuziją.

Vaivai atrastas principas „iš arti iki toli“ tapo svarbiausias, kuriant tapybos darbą. Skaitmeninėje fotografijoje, iš labai arti įsižiūrėjusi į sudžiūvusį paparčio lapą, autorė pamatė pikselinį nuotraukos vaizdą, suskaidytą į kvadratėlius. Šis pastebėjimas ir tapo vaizdavimo principu – paveiklsas nutapytas mažais kvadratėliais, kurie jungdamiesi sukuria vientisą vaizdą. Pamatytas priartintas vaizdas autorei leido įsigilinti į paparčio lapo koloritą, kurį nutapius atsirado visa paletė žemės, šviesos spalvų. Šį spalvinė gama atspindi autorės jausmų ir išgyvenimų patirtis. Kurdama šį darbą, Vaiva atrado nuostabų dėsnį, leidžiantį kiekvienam mūsų atsitolinti nuo savo sureikšmintų problemų ir pamatyti tikrovę plačiau.

Kaip teigia V. Vasarely, vienas žymiausių optinio meno atstovų, „Patirti meno kūrinio buvimą yra daug svarbiau nei jį suprasti“.  Optinis menas kviečia žiūrovą bendardarbiauti, t.y. stebint, žiūrint, įsileidžiant jį į save tarsi „užbaigti“ kūrinį. Žiūrovas skatinamas  atsižvelgti į  suvokimo ir mąstymo procesą ir tirti iliuzinę tikrovę. Vaiva kuria mums tokią iliuzinę tikrovę - stebėkite, tyrinėkite ir mėgaukitės.

Vaiva :

„Kas paskatina kurti?

Mane paskatina kurti . . .

išgyvenimai, jausmai,  patirtys.

Kupina jausmų ir išgyvenimų nufotografavau pernykštį sutrūnijusį, praradusį spalvą paparčio lapą.

Išdidinau fotografijos motyvą iki įžiūrimų pikselių ir nusprendžiau jį nutapyti. Kai į jį atidžiai įsižiūrėjau, man patiko spalvų tonai, o jie ir nulėmė mano tapybos darbo koloritą. 

Spalvinę kompoziciją įrėminau į dvi – raudoną ir violetinę spalvotas juostas. Dėliojau drobėje spalvotus kvadratėlius, prieš tai viską kruopščiai išmatavusi, siekiau atkartoti pasirinktą paparčio lapo fragmentą. Tapydama klausiausi muzikos, nes ji mane ramina, pakelia nuotaiką. Kurdama aš pamirštu laiką.

Atrodo, ištirpsta ribos, tuo metu tiesiog būnu su savimi, mėgaujuosi akimirka.

Šis darbas simbolizuoja chaotinę situaciją, kai susikoncentruojama tik į problemas ir jos tampa milžiniškos, neišsprendžiamos, tuo metu mūsų gyvenime trūksta aiškumo, stabilumo.

Kaip ir gyvenime taip ir šiame darbe ...        

                                                                tik atsitraukę pamatome realų vaizdą.

Labai svarbu atsitraukti (mano atveju, atsipalaiduoti), nes tik tuomet suvokiame realią situaciją bei mus supantį pasaulį. Pradedame pastebėti dalykus, kurių prieš tai neregėjome ar tiesiog neatkreipėme dėmesio, nes buvome per daug įsigilinę į mūsų galvoje siautėjančią  „audrą“.

Susidūrusi su išbandymais, kurie išbalansuoja, atramos ieškau gamtoje. Joje randu daugybę keisčiausių formų  augalų, medžių. Labiausiai žavi spalvų kontrastai, gamos, tonai, kurių niekur kitur, net ieškodamas, nerastum. Patyriminiai  žygiai praskaidrina mintis ir įpučia naujų idėjų. Kai kurios iš jų įstringa atmintyje ir ilgainiui tampa meno kūriniais.“