Ar įmanoma per tris dienas tapti geriausia savo paties versija? Atsakymą patvirtins keturiasdešimt du II-III klasių gimnazistai, kartu su kuratore M. Baltrušiūne bei bibliotekininke R. Miškiniene lapkričio 10 – 12 dienomis dalyvavę Whatansu patirtinėje stovykloje

„Vienas lauke – ne karys“. Autobusui su stovyklos dalyviais įsukus į šimtamečių pušų girią netoli Asvejos ežero (Molėtų raj.) atsivėrė nuostabus stovyklos vaizdas – ne veltui ši vieta vadinasi „Auksinė giria“. Medinėje, erdvioje troboje mūsų laukė stovyklos vadovai: mama Jurga, Deividas, Gintarė, Jonas, Luka.

Nuo pat pirmųjų akimirkų stovykloje laukė mūsų kasdienybei neįprasti ritualai. Pirmiausiai teko atsisveikinti su telefonais, viliantis, jog vakare juos atgausim. Tada į dėžę sukrovėme iš namų atsivežtus skanėstus.

Gabalėlis šviežio pyrago nuteikė paguodžiančiai, tačiau galvose sukosi begalė klausimų, į kuriuos vadovai atsakydavo vienu žodžiu: „Taip“. Neapibrėžtumas lydėjo visas tris dienas, tačiau vadovai puikiai žinojo savo tikslus ir dienotvarkę, bet tik ne mes. Šis nežinojimo jausmas visus glumino.

Nors dangus buvo prakiuręs, jau pirmąją dieną išsiruošėme į žygį. Keliavome vorele dainuodami, toks buvo mūsų grupės sprendimas. Būtina sąlyga – bent vienam grupės nariui prakalbėjus, visa grupė grįžta į žygio pradžią. Atrodytų, sąlyga visiems buvo aiški, tačiau su didžiuliu nusivylimu teko grįžti ne vieną kartą, net ir labai toli nuėjus. Galiausiai supratome, jog keliauti mišku tyloje yra priimtinesnis būdas.

Žygio metu teko dar viena, itin atsakinga užduotis -  pasidalinome į dvi grupes: vieniems buvo užrištos akys, kiti tapo „aklųjų“ vadovais. Jų užduotis buvo saugiai ir atsakingai vesti savo žmogų. Kelias ėjo per ant kalniuko iškirstą miško plotą, prikritusį šakų, išartą giliomis vagomis, su nuvirtusiais medžiais. Vadovui teko vesti aukštyn, žemyn, išmokyti „akląjį“ perlipti per medį ir tai daryti teko tyloje. Taip išmokome besąlygiškai pasitikėti vienas kitu, jausti vienas kitą bei prisiimti atsakomybę už savo žmogų. Išgyvenimai ir emocijos kaupėsi kiekvieno širdy.

Vėliau laukė naujas išbandymas – priėję miško upelį į kitą pusę teko pereiti per nukritusį, slidų nuo lietaus medį. Visa grupė, vis dar suvaldydama užplūstančias emocijas, įvykdė šią užduotį. Ir štai mes priešais upelį, kurį reikia perbristi basomis kojomis. Emocijos pagavo ne vieną, juk lapkritis ir upelio vanduo tikrai šaltas. Be to, jau buvome 3 val. keliavę nesikalbėdami. Pasigirdo ne vieno dalyvio žodinės replikos – žygio vadovai nutarė grąžinti visus atgal. Tiesa, ne į pradinį žygio tašką, bet vis tiek pakankamai toli. Visi jau pradėjo jausti nuovargį. Tačiau buvome grupė, kurį turi įveikti šį žygį. Kai kurie su batais brido per vandenį, kiti vėl atgal – nuvirtusiu medžiu pasiekė kitą krantą. Kiek nusivylimo, o ir alkis jau priminė apie save. Bet žygis tęsėsi ir gerokai paėjėję mišku vėl pradėjome savo kliūčių ruožą nuvirtusiu medžiu į kitą krantą, basomis, suvaldę emocijas perbridome upelį. Geras kelio gabalas miško keliu su klausimų – atsakymų užduotimis dar labiau mus suartino ir, kai vakarui besileidžiant išvydome stovyklos namelius, apėmė džiaugsmas, palengvėjimas ir net pasididžiavimas, jog įveikėm tokį sudėtingą maršrutą. Žygis truko 5 val., buvo nueita daugiai nei 12 km.

Vakarienė buvo dar vienas iššūkis, juk ne visi kasdienybėje valgom tik vegetarišką maistą sėdėdami ant grindų, prieš tai dėkodami visiems, kam po tokių išbandymų jaučiamės dėkingi. Tačiau alkis buvo stipresnis už įpročius, o vegetariškas maistas išties skanus, pagamintas virėjo Tiko, atvykusio iš Dominykos salos.

Šios dienos vakaras išties įsiminė, daug ir giliai aptarinėjome  patirtus išgyvenimus, tačiau žinia, jog telefonų vakarui niekas nežada grąžinti, kai kuriems stovyklos dalyviams sukėlė dar daugiau stiprių jausmų. Nakties poilsiui merginos įsikūrė saugiuose, šiltuose rąstiniuose nameliuose,  o vaikinai apsigyveno bendroje panamoje. 23 val. stovykloje jau tvyrojo tyla, nes nuvargę žygeiviai po įvairių išbandymų ilsėjosi.

Antroji diena prasidėjo gitaros garsais ir smagia dainele apie tai, kaip gera prabusti. Skubėjome į mankštą, kur vaikinų laukė naujas iššūkis – rytinis bėgimas iki ežero ir maudynės jame. Jau buvome tikri „whatansiečiai“, puikiai žinantys ritualus, tad avižinę košę pusryčiams valgėme pasigardžiuodami.

Į rytinį pokalbių ratą atvyko stovyklos įkūrėjas Mindaugas, kuris negailėdamas stiprių  Z kartos apibūdinimų kalbėjo apie motyvaciją, tikslo siekimą, gebėjimą tinkamai veikti bei pažinti savo emocijas. Jaunimui itin patiko klausinėti pašnekovą, jam pateikė drąsių ir provokuojančių klausimų. Atviri ir nesumeluoti atsakymai, papasakota gyvenimo istorija įkvėpė.

Smagūs pasišnekučiavimai prie gardaus pietų maisto prabėgo akimirksniu. Po pietų visi įsitraukėme į simuliacinius žaidimus (zombiai, basliais). Jaunimas itin pamėgo žaidimą „Kampai“, kuriame svarbi kiekvieno dalyvio greita reakcija. Buvo smagu sugalvoti bei vykdyti grupines bei kūrybiškumo užduotis, juk bendrauti ir rasti bendrus sprendimus netrukdė telefonai. Refleksijų metu vadovai akcentavo mūsų jaunimo kūrybiškumą – sukurti eilėraščiai išradingai pasakojo apie stovyklą, o grupių vaidinimai sužavėjo personažų įvairove (sliekas, kosmonautai, gaidys, undinės) bei komiškomis situacijomis.

Antrosios dienos vakaras baigėsi vadovų Gintarės bei Jono koncertu. Grodami gitaromis bei dainuodami jie kūrė jaukią, jautrią atmosferą, atviromis širdimis dainavome kartu. Kalbėjomės apie meilę, visų vadovų balse jautėsi jautri ir nuoširdi jų išgyventa tiesa apie šį jausmą.

Trečioji diena atnešė jausmą, jog gaila palikti stovyklą. Padėkojimų ritualas, dainelė prieš maistą, refleksijos po veiklų, vegetariškas maistas, simuliaciniai žaidimai, atviri pokalbiai – taip lengvai vyksta suartinantys pokyčiai, kai jiems pasiryžtame. Širdys atviros, drąsios, gebančios klausytis bei suprasti kitą. Stovyklos pabaigoje mažas raištelis (juokaudami vadovai vadino jį „Jono barzdos plauku“)  su mazgeliu ir gražūs žodžiai iš kitų dalyvių lūpų pakėlė kiekvieno dalyvio savivertę.

Trys dienos Whatansu stovykloje, nepaisant ašarų, lietaus, šalto vandens, nuovargio, alkio, neįprasto maisto, telefono trūkumo gali atskleisti geriausią žmogaus versiją. Taip tapome emociškai raštingesni bei draugiškesni vienas kitam.

„Šią stovyklą sunku apibūdinti žodžiais. Tai reikia patirti, pajusti. Išvažiuoji vienoks, grįžti kitoks. Visos kaukės krenta, sienos griūna. Pasirodo tikrieji veidai ir emocijos.“

„Whatansu“ stovyklos vakarai buvo ypatingi. Visi susėdavome į ratą ir kalbėdavome. Buvo vienu metu labai jauku, bet tuo pačiu metu ir keista, kai tu kalbi prieš visus ir visi iki vieno tavęs įdėmiai klauso.“

„Niekada nepagalvojau, kad taip šiltai bendrausiu su žmonėmis, kurių visiškai nepažįstu, kad jais pasitikėsiu. Ši stovykla  manęs to išmokė. Išmokė išklausyti.“

„Po, kai kurių pokalbių verkiau, nes buvo jautru ir labai miela. Šios stovyklos dėka, tapau drąsesnė, susimąsčiau apie kitokį požiūrį į gyvenimą.“

Pasiryžus naujiems pokyčiams, iki susitikimo stovykloje pavasarį.

Miškinienė/ M. Baltrušiūnė