Aiškinamės sėkmes ir nesėkmes, lūkesčius, keliame įvairius klausimus. Aptariame ir ieškome sprendimų įvairiomis temomis – pamokų lankomumas ir atsakomybė už praleistas pamokas; vėlavimas į pamokas; kontrolinių darbų grafikų suderinamumas; gimnazistų užimtumas; uniformų dėvėjimas; mobilių įrenginių naudojimas gimnazijoje; savo norus, pastabas, patarimus mokiniai išsako „Norų knygoje“ ir kt.

Paaiškėjo, kad kartais tvariai bendruomenei formuotis trukdo egocentrizmas, kai siekiama asmeninės sėkmės, sumenkinant šalia esantį. Trukdo stigmatizuojanti klaidas pedagogika, silpni emocinio raštingumo, dialogo kultūros pagrindai, užspaustas kūrybiškumas, atmetamas dvasingumas. Nuolatinis skubėjimas neleidžia pasidžiaugti sėkme. Tokioje aplinkoje ir darbuotojams, ir jaunuomenei tampa sunkiau užmegzti nuoširdžius, atvirus, tvarius ryšius. Kartais jaučiamas bendravimo alkis, paradoksas, nes bendravimas - pagrindinis sėkmės garantas. Santykiai užnuodyti konkurencine kova – kiekvienas trokšta asmeninių pergalių bet kokia kaina ir yra pasiruošęs už pinigus parduoti save. Jaunuomenė, dalyvaudama mokymosi procese, negauna žinios, kad žmogus, bendravimas – tai aukščiausios vertybės žemėje, kad kiekvienas esame svarbi visumos dalis, turinti vis kitus savo uždavinius ir misiją.

Saviugdos klube bendraujant byra griežta nuostata – koks turi būti vaikas, kurį galėtų įsprausti į nusistovėjusius standartus. Įsisąmoninome, kad reikia atkakliai kurti žmogui teisingą aplinką, kurioje išnyksta visos baimės, nepasitikėjimai savimi ir kitais. Mes, kiekvienas dalyvis, prisiėmėme uždavinį nuolat gilintis, kaip kiekvienas žmogus (vaikas) veikia ir stengiamės būti garbingų pokyčių jėga.

Visų pirma, mes patys, suaugusieji, šalia vaikų turime išmokti formuoti ne tik asmeninę, bet ir kolektyvinę atsakomybę, grupės pojūtį, kai ne vienas nėra daugiau svarbus ir reikšmingas už kitus nei dėl luomo, nei dėl pareigų, pasiektų rezultatų. Svarbu pažiūrėti į kiekvieną vaiką asmeniškai ir į jo gebėjimą gerbti grupę, pakelti ją, išjudinti, išgauti iš jos jėgų ir būti kartu su kitais it viena visuma. Svajojame ir turime tokią ugdymo įstaigą, kuri sugeba širdingai auklėti, mokyti vaikus ir per vieną kartą pasiekti aukštos pažangos. Ilgalaikė sėkmė priklauso nuo mūsų gebėjimo susivienyti. 

Norime formuoti savo asmeninį, šeimos ir švietimo gyvenimą – nešantį pažangą asmeniui, šeimai, švietimui, visuomenei.

 Didžiausias pasiekimas vaikui, mokiniui mokykloje – kai gali dalyvauti bendruose veiksmuose, geba būti atrama ir parama šalia esantiems. Didžiausios pergalės įmanomos – kai ir mažas, ir didelis jaučia sociumą taip, kaip pats save, ir jau nenori brėžti skiriančios linijos tarp savęs ir aplinkos. Mes, suaugusieji, atsakingi už tokios atmosferos nuolatinį puoselėjimą.

Saviugdos klubo susitikimų metu renkamės visi: ir mokytojai, ir mokiniai, ir tėvai. Tai nėra paskaita, kurią reikia išklausyti – tai bendra diskusija, mintys, pokalbiai, klausimai ir sprendimai, jų būdų ieškojimas. 

Noriu pasidžiaugti, kad mūsų gimnazijoje ir vadovai, ir pedagogai, ir mokiniai, ir tėvai labai pozityviai, noriai, įsijungė į šią veiklą. Vadinasi, mums visiems svarbi mokymosi, bendravimo, gyvenimo kokybė.

Taigi, mums visiems rūpi, kad gimnazijos bendruomenė būtų tvirta, stipri, vieninga ir laiminga.