Mama, moderatorė Jolita Šinkūnienė - Antradienis, 29 balandžio 2014

 

Daugiau nei prieš metus – 2013m. kovo mėnesį gimnazijos direktorės iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos tėvų forumu, Jono Biliūno gimnazijoje pradėjo veiklą saviugdos klubas.

Į saviugdos klubą susitelkė mokytojai, tėvai ir mokiniai – asmenybės, kurie domisi savęs ir aplinkoje vykstančių procesų tobulinimu, švietimo pasaulio praturtinimu. LTF saviugdos klube atvira diskusija sprendžiame, kaip gimnazijoje sukurti tokį klimatą, kuriame būtų vertinamas kiekvienas žmogus ir formuotųsi nuoširdūs bendruomeniniai ryšiai.

Aiškinamės sėkmes ir nesėkmes, lūkesčius, keliame įvairius klausimus. Aptariame ir ieškome sprendimų įvairiomis temomis – pamokų lankomumas ir atsakomybė už praleistas pamokas; vėlavimas į pamokas; kontrolinių darbų grafikų suderinamumas; gimnazistų užimtumas; uniformų dėvėjimas; mobilių įrenginių naudojimas gimnazijoje; savo norus, pastabas, patarimus mokiniai išsako „Norų knygoje“ ir kt.

Paaiškėjo, kad kartais tvariai bendruomenei formuotis trukdo egocentrizmas, kai siekiama asmeninės sėkmės, sumenkinant šalia esantį. Trukdo stigmatizuojanti klaidas pedagogika, silpni emocinio raštingumo, dialogo kultūros pagrindai, užspaustas kūrybiškumas, atmetamas dvasingumas. Nuolatinis skubėjimas neleidžia pasidžiaugti sėkme. Tokioje aplinkoje ir darbuotojams, ir jaunuomenei tampa sunkiau užmegzti nuoširdžius, atvirus, tvarius ryšius. Kartais jaučiamas bendravimo alkis, paradoksas, nes bendravimas - pagrindinis sėkmės garantas. Santykiai užnuodyti konkurencine kova – kiekvienas trokšta asmeninių pergalių bet kokia kaina ir yra pasiruošęs už pinigus parduoti save. Jaunuomenė, dalyvaudama mokymosi procese, negauna žinios, kad žmogus, bendravimas – tai aukščiausios vertybės žemėje, kad kiekvienas esame svarbi visumos dalis, turinti vis kitus savo uždavinius ir misiją.

Saviugdos klube bendraujant byra griežta nuostata – koks turi būti vaikas, kurį galėtų įsprausti į nusistovėjusius standartus. Įsisąmoninome, kad reikia atkakliai kurti žmogui teisingą aplinką, kurioje išnyksta visos baimės, nepasitikėjimai savimi ir kitais. Mes, kiekvienas dalyvis, prisiėmėme uždavinį nuolat gilintis, kaip kiekvienas žmogus (vaikas) veikia ir stengiamės būti garbingų pokyčių jėga.

Visų pirma, mes patys, suaugusieji, šalia vaikų turime išmokti formuoti ne tik asmeninę, bet ir kolektyvinę atsakomybę, grupės pojūtį, kai ne vienas nėra daugiau svarbus ir reikšmingas už kitus nei dėl luomo, nei dėl pareigų, pasiektų rezultatų. Svarbu pažiūrėti į kiekvieną vaiką asmeniškai ir į jo gebėjimą gerbti grupę, pakelti ją, išjudinti, išgauti iš jos jėgų ir būti kartu su kitais it viena visuma. Svajojame ir turime tokią ugdymo įstaigą, kuri sugeba širdingai auklėti, mokyti vaikus ir per vieną kartą pasiekti aukštos pažangos. Ilgalaikė sėkmė priklauso nuo mūsų gebėjimo susivienyti. 

Norime formuoti savo asmeninį, šeimos ir švietimo gyvenimą – nešantį pažangą asmeniui, šeimai, švietimui, visuomenei.

 Didžiausias pasiekimas vaikui, mokiniui mokykloje – kai gali dalyvauti bendruose veiksmuose, geba būti atrama ir parama šalia esantiems. Didžiausios pergalės įmanomos – kai ir mažas, ir didelis jaučia sociumą taip, kaip pats save, ir jau nenori brėžti skiriančios linijos tarp savęs ir aplinkos. Mes, suaugusieji, atsakingi už tokios atmosferos nuolatinį puoselėjimą.

Saviugdos klubo susitikimų metu renkamės visi: ir mokytojai, ir mokiniai, ir tėvai. Tai nėra paskaita, kurią reikia išklausyti – tai bendra diskusija, mintys, pokalbiai, klausimai ir sprendimai, jų būdų ieškojimas. 

Noriu pasidžiaugti, kad mūsų gimnazijoje ir vadovai, ir pedagogai, ir mokiniai, ir tėvai labai pozityviai, noriai, įsijungė į šią veiklą. Vadinasi, mums visiems svarbi mokymosi, bendravimo, gyvenimo kokybė.

Taigi, mums visiems rūpi, kad gimnazijos bendruomenė būtų tvirta, stipri, vieninga ir laiminga. 

Mama, gimnazijos tarybos narė Ramunė Šaltenienė - Antradienis, 29 balandžio 2014

 

Įkvėpiančios idėjos Jono Biliūno gimnazijos bendruomenės aplinkoje

Žaliasis pavasaris įsibėgėjo laukuose ir soduose. Jau žydi našlaitės, raktažolės, plukės, narcizai, tulpės. Svaiginančiai kvepia baltai pasipuošusios vyšnios, lanksvos. Netrukus įvairiaspalviais žiedais pasipuoš namų balkonai, terasos, margų žiedų  kompozicijomis sumirgės lietuviški darželiai prie nuosavų sodybų, o kai kurios klombos šalia daugiabučių  virs žydinčių gėlių pievomis. 

Ir anykštėnų, ir miesto svečių akį traukia gražiai ir estetiškai tvarkoma Jono Biliūno gimnazijos aplinka. Jono Biliūno gimnazija 2013 metais buvo apdovanota Padėkos raštu už estetinę aplinką I vieta miesto švietimo įstaigų tarpe). 

Apie tai, kas puoselėja ir kuria grožį šioje bendruomenėje pasakoja geografijos mokytoja Ina Gailiūnienė. 

– Jono Biliūno gimnazija yra palankioje vietoje. Čia sukurtas ilgą istoriją menantis alpinariumas ir medžių parkas. Daugelį metų gimnazijos bendruomenės  nuolat puoselėjama aplinka džiugina ne tik anykštėnus. Jau devinti metai esu šios bendruomenės narė. Tik pradėjus dirbti supratau, jog šioje komandoje turėsiu daug bendraminčių, jog  direktorę Reginą Drūsienę ir  kitus mokytojus sieja pomėgis auginti gėles, „sukišti“ rankas į žemę, o vėliau grožėtis puikiais rezultatais. Dabar mūsų komandoje yra apie dešimt žmonių. Keičiamės sėklomis, nuo vasario mėnesio pradedame sėti gėles, ūgliais dauginame turimus augalus, kuriame planus, kaip plėsime gėlynus ir  originaliai išnaudosime turimas erdves. Klasėse turime žaliąsias zonas, kuriose užaugintomis gėlėmis vėliau puošiame aplinką. Žiemą gimnazijos aplinką pagyviname lesyklėlėmis. Jau ankstyvą pavasarį  kasmet keliame po penkis naujus inkilus ir laukiame gyventojų.  Vaikų rankomis padaryti vėjo malūnėliai taip pat randa savo vietą. Prieš dvejus  metus akcijos „Darom“ metu sutvarkėme Šaltupio upelio zoną. Atsirado puikus vaizdas. Įrengėme poilsio zonas su suoliukais. Sukurtos erdvės puošia ne tik gimnaziją, bet įsijungia ir  į bendrą estetinį miesto vaizdą.  Juk gimnazija yra netoli Ramybės mikrorajono, kurio gyventojai taip pat ateina čia atokvėpio valandėlę. Smagu matyti, kai vyresnio amžiaus moterys grožisi mūsų gėlynais ar ilsisi ant suoliukų, kol jų anūkai bėginėja aplinkui. Ir mokiniai dažnai čia leidžia laisvalaikį. Turime lauko klasę, kurią puošiame vazoninėmis gėlėmis. Atšilus orams, turime galimybę biologijos ir geografijos pamokas vesti gamtoje. Tradicines šventes minėti kur kas smagiau savo rankomis išpuoselėtoje aplinkoje. Turint laisvą valandėlę ir mokytojams, ir visam dirbančiam personalui rūpi apžiūrėti gėlynus ir  pasitarti,  kur ir kada reikia sodinti augalus, kad žydėjimas tęstųsi kuo ilgiau – nuo gegužės iki spalio mėnesio. Jau tradicija tapo alpinariume sodinti šimtą tulpių. Kadangi gimnazijoje vyksta renovacija, vidinio kiemo kol kas puošti negalime. Todėl palei pagrindinį kelią planuojame statyti vazonus, kuriuose komponuosime vadinamuosius „miksus“. Paprastai į vazonus sodiname pelargonijas, pilkutes, petunijas, surfinijas. Aplinką puošia ir gilią tradiciją šioje gimnazijoje mena sodinami abiturientų dovanoti medžiai ar krūmai. Savo istoriją turi Raudonasis ąžuolas, klevas, pupmedžiai,  magnolijos. Kuriame planus, kaip įgyvendinti idėją – atminties lentelėmis pažymėti kiekvieną abiturientų dovanotą augalą.