Rugsėjo 12 dieną atidarytas jau 15-asis „1 kūrinio galerijos“ sezonas. Atidarymo šventę surengė Vilunė Platkevičiūtė, III e klasės gimnazistė, pristačiusi autoportetą su šuniuku. Šiais skaitmeniniais vaizdų kultūros laikais, kai žiūrovo galimybės pasiekti meno kūrinį yra begalinės, tampa itin svarbu žiūrovo santykis su realiu kūriniu, tai mums ir pateikia „1 kūrinio galerija“.

Kodėl svarbus šis santykis? Pagrindinė priežastis, leidžianti suvokti meno kūrinį, yra jo pajautimas. Stebėti meninį objektą, pabūti su juo, įsileisti į save, analizuoti ir permąstyti – taip vyksta kūrinio ir žiūrovo dialogas. 

Vilunė, nusprendusi sukurti darbą „1 kūrinio galerijai“, ėmėsi iššūkio – įprastai mėgusi piešti ar lieti akvarele šįkart išbando aliejinės tapybos techniką. Kompozicijos centre - merginos su šuniuku figūra. Abiejų herojų nuotaika dvelkia geromis emocijomis. Tačiau žiūrovui ypač vertėtų atkreipti dėmesį į paveiksle vyraujančią šviesą. Ji šiame darbe yra pagrindinis komponentas, leidžiantis žiūrovui mėgautis kūriniu. Merginos figūrą išryškina spindintis kontūras, plaukuose žaižaruojantys vakarėjančios saulės blyksniai sukuria betarpiškumo būseną, tolumoje akinančiai stiprios, besileidžiančios saulės šviesa pripildo kūrinį nuostabios atmosferos. Merginos su šuniuku gyvenimas jaukus ir harmoningas. Jų pasivaikščiojimo metu sustabdyta akimirka skleidžia ramybės, gyvenimo grožio jausmus. Tolumoje minkšti, ištirpstantys medžiai tarsi saugo merginą, o realūs rožių žiedlapiai, pabirę abipus merginos, sukuria paslaptingumo jausmą. Nenustebkit, jei iki Jūsų atsklistų rožių, lengvo vakaro vėjo bei svajonių kvapas.

Vilunė apie save ir šviesą :

„Piešimas man, taip pat kaip  rašymas ar skaitymas, yra dar vienas būdas atitrūkti nuo tikrojo pasaulio, tobulinti save, ieškoti atsakymų, apmąstyti savo veiksmus.

Norint sukurti paveikslą iškyla begalė problemų, kurias išspręsti galima tik bandant, suklystant, ieškant, kol galiausiai atrandi tinkamą meninį sprendimą. Taip atsitiko ir su šiuo kūriniu. Dar niekada nebuvau tapiusi tokios didelės drobės, autoportreto ir gyvūno, todėl šis darbas man buvo didelis iššūkis. Visos mano pastangos, mintys, emocijos, sugaištas laikas, manau, ne veltui - rezultatu džiaugiuosi.

Galvodama apie savo būsimą kūrinį ar tiesiog gyvendama, įsigilinu į aplinką,  stebiu šviesą. Man patinka matyti, kaip šviesa kuria šešėlius, kaip išryškina vienus ar kitus dalykus, kaip kuria atmosferą. Pro mano virtuvės langą regiu vakarinę saulę, kuri apšviečia medžius, kaimynų namą, pro debesis krintančius saulės spindulius. Man patinka, kai šviesa sukuria spindintį kontūrą, kaip keičiasi krintanti saulės spalva. Tą šviesą reikia pagauti, t.y. spėti pamatyti, nes ji trunka tik keletą akimirkų, o su ja dingsta vaizdo grožis. Todėl ir mano darbe šviesa yra labai svarbi, ji padeda sukurti nuotaiką. Jūs pastebėsite – aš labai mėgstu gėles.

Piešti pradėjau nuo mažų dalykų, tokių kaip spalvinimo knygelių, kai dar buvau vaikas. Po to sekė pamokos iš vaizdo įrašų, klausimai vyresniesiems, dailės pamokos mokykloje. Siekis tobulėti neleidžia pasiduoti, nors būna dienų, kai norisi viską mesti ir susikoncentruoti tik į mokslus. Bet žmonės, kuriuos laikau savo autoritetais, mane įkvepia kurti, atrasti ir nepasiduoti.“