Anot istoriko Motiejaus Strijkovskio, iškiliausias Antikos karvedys Aleksandras Makedonietis, stovėdamas prie legendinio Achilo kapo, prisipažino, kad pavydi jam Homero. Juk pasaulis greitai būtų pamiršęs ir Trojos herojų žygius, ir jų vardus, jei talentingasis aoidas nebūtų visko taip puikiai aprašęs.  O ar Anykščiai būtų tokie žinomi, jei XIX amžiaus viduryje Antanas Baranauskas nebūtų parašęs „Anykščių šilelio“? Ta poema išgarsino nedidelį mišką ir nedidelį miestą, pavertė juos ypatinga vieta, kartais vadinama Lietuvos Veimaru. Apie mūsų šilelį žmonės skaito 20-čia įvairių pasaulio kalbų, iš toli atvyksta jo pasižiūrėti. O ar mes, anykštėnai, žinotume savo krašto istoriją, jei ne rašytojas Rimantas Povilas Vanagas, vadinamas Anykščių krašto metraštininku?

Tad lapkričio popietę IIb ir IId klasių gimnazistai, lydimi mokytojų Dalios Andriuškevičienės ir Almyros Sabaliauskaitės, leidosi kelionėn su rašytoju po jo gimtinę – nuo Daikslio iki Peslių. Rašytojas, Anykščių akademijos rektorius, Anykščių Jono Biliūno gimnazijos Garbės galerijos narys, apie savo kaimą ir jo apylinkes yra parašęs dokumentinių pasakojimų knygas „Peslių akademija“, „Akivaras‘, „Gyvenimas pagal Petrą“. Šiose knygose atgyja vietovės, žmonės, kurie autoriui yra labai svarbūs ir brangūs. R. Vanagas gimnazistams pasakojo apie sunkų žmonių gyvenimą karo ir pokario metais, apie nelaimingus ir laimingus įsimylėjėlius, apie žymiausius to krašto žmones: lakūną Šaltenį, gydytoją Janulį, savo senelį Petrą Blažį – kryždirbį. Stebėtina, kiek daug medžiagos surinkta, su kokia meile ji pateikiama, kaip įtaigiai pasakojama!

Rašytojas R. Vanagas – savo krašto žmogus, kuriam rūpi vietinių gyvenimai, istorijos. Verta pagalvoti apie mus pačius – ar ir mes galėtume su tokia meile kalbėti apie savo šaknis, gimtinę ir Tėvynę? Ar ir mes galime būti baltieji savo krašto metraštininkai?