Martyną daugelis žino kaip darbščią, aktyvią bei valdingą mokyklos prezidentę, tačiau mažai žmonių tikrai žino kokia tai asmenybė. Sakoma, kad asmenybę reikia susikurti darbais. Ar Martyna asmenybė palieku spręsti jums, viskas priklausys nuo to ar pastebėsite jos darbus mokyklos naudai? Su metais augame, bręstame ir tobulėjame, tai galima pasakyti ir apie Martyną, ir tai parodo jos kurinys „1 kūrinio galerijoje“.
Penktadienį, lapkričio 16 d. Martyna Zelevaitė atsiskleidė mums pristatydama žiūrovams savitą kompoziciją. Tautiškumas bei meilė gamtai parodo žmogaus mastymą bei supratimą apie šį pasaulį. Susikurkite Martynos paveikslą patys, tai nėra sunku, tiesiog prieikite ir pakalbinkite, tai paprasta.
Jos kūrinys neįprastas, tarsi seni laikai susijungia su šiandiena. Kompozicija susideda iš dekoratyvios aptakios formos plokštumos, kuri apvilkta laikraščiu (manau, ne pats geriausias variantas, išreiškiantis dabarties momentą). Drobe apvilktos formos tarsi sukuria gamtos minkštumo įspūdį, puošybai naudojamos javų varpos - sąlytis su gimtine, žeme, vaikystės ilgesiu, kaimu. Vilna ir lino siūlų pinikai jungiamosios grandys tarsi kelias. Lino siūlai tarsi voratinklis prilaiko stiklo gabalėlį arba rasos lašą. Lašas mažiausias kompozicijoje, tačiau išreiškia pačius didžiausius ir svarbiausius dalykus gyvenime - šeima, prisiminimai, draugai.
- Vaitkūnas
Taigi, ir taip galima pažinti žmogų – įsižiūrėkite ir įsiklausykite:
„Nuo krosų sugebėjau išsisukti jau antroje klasėje.
Penktoj klasės išmokau persiverst kūlversčiu.
Prieš trejus metus išmokau važiuoti dviračiu.
Dabar mokausi vairuoti.
Mėgstu rudenį ir žiemą, nemėgstu pavasario.
Maža žiemą bijodavau pereiti per mokyklos tiltelį, nes maniau, jog nuslysiu žemėn per tuos tarpus, kur nėra turėklų. Dabar bijau... Ai, dideliuose miestuose visuomet jaučiu baimę, jog mane kas nors tuoj pat apvogs.
Būdama ketverių pabėgau iš namų į „Žiburio“ kavinę pas mamos draugę. Prašiau kavos mamai, cukraus tėčiui į arbatą ir šokoladinio kiaušinio sau. Deja, nieko nepešusi buvau grąžinta namo pas močiutę. Tėvams gyniausi, jog išeiti leido katinas Pienis, o gatvę peršokau.
Kuriu, nes tuomet jaučiu laisvę. Kūryboje manęs niekas nemoko, nenubrėžia ribų.
Klijuodama, pindama ar tapydama pamirštu viską aplinkui. Žolėmis, dažais, siūlais, kartono ir popieriaus gabalėliais užverstas kambarys tampa pats jaukiausias pasaulyje. O ir mano katei tokios valandėlės pačios džiaugsmingiausios — šlamantys šiaudai ir erzina, ir yra gana skanūs.
„tik ši žemė saugo
nuo laisvės tuščios
tik savo, ne kito
kojom remiuos
tik girioj išauga
tvirti ąžuolai
mano širdy
kalbas dievai“
J. Šeduikytė „Soft Explosion“
M. Zelevaitė
