22 d. pažymėta atidarymu " 1 kūrinio galerijoje". Arijus Kulikauskas sukvietė visus pažvelgti į jo sukurtą asambliažą. Daug asociacijų, minčių, poteksčių - tai kūrinys, kuris skatina kiekvieną mąstyti ir komunikuoti.

 

Arijus papildo kūrinį savo tekstu:

 

UŽVERČIU GALVĄ . . .

 

                pušyno skliautas drasko vienodai pilką dangų norėdamas bent menkiausios sumaišties

 

į tą audrą stiebiasi lieknas ir iš pažiūros tvirtas kaip pakelės stulpas kamienas,

 

bet priešindamasis treška

nukrinta šiška, byra spygliai ant jų kilimo gausu šakų ir šakelių

UŽSIMERKIU  . . .

pakvimpa pievomis,

saulėtą ramią dieną po obelimi sėdi močiutė šalia jos į saulę pasistiebusi liepsnoja     aguona

nuo obels nukrinta prinokęs alyvinis     obuolys

 ir atšokęs nuo žemės atsimuša į kitą šalia gulintį

už namo girdėti pjūklo dantukų brūžinimas

ATSIMERKIU . . .

pro langą matyti ryškiai raudoni skaičiai, sakantys

   PASKUBĖK . . .    

Pavasarišką dieną „1 kūrinio galerijoje“ vėl atidarymas, todėl smalsiai laukėme, kol išvysime naujajį darbą. O tai – jau 50-asis mokinių kūrybos pristatymas šioje galerijoje. 

 Kai kūrinys buvo atidengtas, kiekvienas jį suprato skirtingai, vieniems tai pasirodė maišalynė:  pjūklas, medžio šakos, pakulos, virvės, keli kabantys kankorėžiai, aguonos galvutės ir žolės tapyba.  Tie, kurie pažįsta Arijų, suprato kur kas daugiau ... Žemės spalvos, vien tik natūralios medžiagos, kompozicija harmoninga ir atsitiktinumo įspūdis - visa tai nusako stiprų ryšį su gamta. Šakos tarsi muzikos penklinės linijos, o visos meninės priemonės tarsi groja kiekvienam skirtingai girdimą muziką. Net ir smuiko raktas susuktas iš lininių siūlų. Kūrinyje autorius atskleidžia savo vidinį pasaulį, darnią bei savitą prigimtį, jo kūrinio muzika skatina mus įsiklausyti, net jeigu šalia nekabėtų  nuotrauka, žinočiau, kad jog tai – Arijaus darbas.

Su Arijumi esame klasiokai nuo pirmos klasės,  jis visuomet išsiskirdavo iš bendramokslių. Truputį atitrūkęs nuo realybės, paskendęs savo mintyse, man siejasi su būrais, kuriuos K. Donelaitis aprašė „Metuose“. Jiems, kaip ir Arijui, labai daug ką reiškia gamta, puikiai jį įsivaiduoju sėdintį miške, užvertusį galvą į dangų, apimtą meninių minčių, įkvėpimo... Kūryba jam būtina kaip oras.

Monika Zukaitė