2017 -2018 metų sezonas „1 kūrinio galerijoje“  buvo atidarytas netradiciniu kūriniu – abiturientė Urtė Stankaitytė iš IV e klasės pateikė žiūrovams knygą „Peripetijos“.

Urtės sumanymas suteikė galimybę žiūrovams bei skaitytojams susipažinti  su per ketverius metus parašytais poezijos, esė tekstais.  Čia rasite: 12 eilėraščių, 9 esė tekstus, autorės žodį ir padėkos tekstą, 5 iliustracijas. Vienas tekstas parašytas kinų kalba hieroglifais – Urtė sako, jog ji jau senokai  domisi šia kalba ir kultūra. Yra dar vienas tekstas, kuris užkoduotas ir pavadintas korėjietiškos motyvacijos kampeliu, vargu ar jį perskaitysite, bet tai labai įdomu. Šią knygą Urtė pasirašo Domicelės vardu, jai šis vardas tapo kūrybinės raiškos simboliu.

Paklausite apie ką ši knyga? Atsakymų būtų labai daug. Tai knyga  - apie meilę gyvenimui ; apie nuostabią jautrią sielą, reginčią pasaulį gražų ir harmoningą ; apie tai ką tenka įveikti jaunam žmogui jo gyvenimo kelionėje;  apie lūkesčius ir svajones ;  apie kasdienos įžvalgas; apie mumyse slypinčias galias ir visatas.

 „Priešingai nei daiktai su vandeniu, lašeliai juda. Jie neša džiaugsmą ir liūdesį. Priešingai nei kiti reiškiniai, lietus yra vertas stebėti .“  Stebėti tai, kas mums kartais atrodo nereikšminga ir nesvarbu skatina ši ištrauka iš Urtės novelės.

Buvo sumanyta su žiūrovais ir klausytojais žaisti žaidimą  -  pagal tvarkaraštį klausytojai susirinkdavo galerijoje, kur Urtė skaitė savo tekstus, vyko diskusijos su žiūrovais, skambėjo muzika. Tai buvo gyva, atraktyvu ir puikus būdas giliau pažinti kūrėją. Per dešimt galerijos gyvavimo metų toks netradicinis kūrybinis produktas buvo pateiktas žiūrovų dėmesiui pirmą kartą.

Urtė apie save:

„ aš Urtė, bet greičiau jau Domicelė. Manau, daug neverta prisistatinėti - viską pasakys KNYGA. 

Keletas faktų, ką būtina žinoti apie knygos autorę, tai yra apie mane: aš vis dar vaikas; per gimtadienį sveikinkit mane tik su septynioliktu gimtadieniu, jokiu kitu; esu 4 dimensijos elfas; mano mintys keičiasi kaip orų prognozės, ypač pastaruoju metu; esu svajotoja; nesijaučiu abituriente, nors užmuškit mane; mano gyvenimas pilnas peripetijų... Užteks ir tiek, nebent pridėsiu faktą, kad žaidimas tik prasideda.  Taip, geras klausimas tavo galvoj: „Koks žaidimas?“.  Ogi, va toks. Čia atrodo yra tik paprasta knyga, bet už jos, už pristatymo ir viso kito slepiasi daugybė nežinomųjų, pagalvokit, kokia šiandien diena?, paskaičiuokit, kiek kartų mane matysite?, kiek kalbų girdėsite?, kiek dimensijų žinote? ir kol kas užuominų užteks . . . Žaidimą vadinu: „Viena nuostabi diena Domicelės peripetijų labirinte.“